Šilkografija – vienas seniausių žinomų trafaretinės spaudos būdų, pradėtas naudoti Kinijoje ir siejamas su šilko atsiradimu. 1907 m. Anglijoje šią technologiją patobulino ir užpatentavo Samuelis Simonas.

Šilkografijos technologijos pagalba galima atspausdinti logotipus, tekstą bei įvairių spalvų derinių vaizdus dideliais tiražais.

Šilkografijos technika grįsta nesudėtingu principu – norimas vaizdas, sukurtas kompiuteriu, naudojantis specialiu įrenginiu „išvedamas“ ant skaidrios fotojuostos. Nuo pastarosios, naudojant eksponavimo būdą, vaizdas perkeliamas ant šilko tinkleliu aptraukto rėmo. Šilko tinklelis padengtas specialia šviesai jautria medžiaga – fotopolimeru. Rėmas apšviečiamas – apšviestos fotopolimero vietos sukietėja, o likusios – tiesiog išplaunamos. Šitaip išgaunamas norimas trafaretas. Kiekvienai spalvai daroma atskira spaudos forma, taigi jei tai būtų CMYK spauda, viso spaudos procese reikėtų 4 formų. Per išplautas formos vietas ant norimo paviršiaus užnešami dažai. Tam naudojama rankinė, pusiau automatinė arba automatinė įranga.

Spausdinti galima ant bet kokio popieriaus, turinčio įvairią faktūrą, atspalvius, dengto plėvele arba metalizuoto. Taip pat ant įvairiausių kitų mediagų paviršių: audinių, plastikų, medienos, metalų, keramikos, stiklo ir kt. Šilkografijos būdu uždėto logotipo spalvos yra aiškios, ryškios, ir gilios. Šilkografinė spauda yra atspari temperatūrų pokyčiams, saulei, lietui, plovimui, UV spinduliams ar net tempimui. Todėl šilkografijos spauda drąsiai gali būti naudojama tiek vidaus, tiek lauko sąlygomis.

Lyginant su kitais spaudos būdais šilkografijoje gaunamas storesnis dažų sluoksnis, galimas daugkartinis dažų užnešimas). Taip pat galimi kiti spaudos efektai, naudojant specialius dažų priedus: blizgius, šviečiančius tamsoje, termoaktyvius ir t.t.

Šilkografijos būdu spausdiname vizitines korteles, aplankus, atvirukus, skėčius, maišelius (popierinius ir medvilninius), kepuraites, marškinėlius, skareles, vėliavas, užrašus ant įvairių suvenyrų, verslo dovanų ir kitų daiktų.